BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Pasteris

2012-05-05 parašė aleksiukas

Luji Pasteras – prancūzų mikrobiologas ir chemikas, vienas garsiausių atradėjų medicinos istorijoje. Labiausiai jis išgarsėjo mikrobinės ligų teorijos ir skiepų technologijos sukūrimu. Pasteras dažnai lyginamas su anglų gydytoju E. Dženeriu, atradusiu vakciną nuo raupų.

Pasteras gimė 1822 m. gruodžio 27 d. Dolyje, Rytų Prancūzijoje. Studijavo koledže Paryžiuje. 1847 m. Pasteras gavo daktaro laipsni. Dėl veidrodinių vyno rūgšties izomerų tyrimų dvidešimt šešerių metų Pasteras tapo garsiu chemiku. Netrukus ėmė domėtis fermentacijos studijomis ir įrodė, jog šis procesas yra susijęs su tam tikrų mikroorganizmų veikla. Jis įrodė, kad tam tikrų rūšių mikroorganizmų buvimas gali pagaminti nepageidaujamus produktus, pvz  rūgstant gėrimams. Tie patys mikroorganizmai gali lemti nepageidaujamą efektų pasireiškimą visų gyvūnų organizmuose. Pasteras ne pirmasis suformulavo mikrobinę ligų teoriją (hipotezę buvo iškėlę G. Frakastoras, ir F. Henlas), tačiau Pasterui pirmajam pavyko įtikinti mokslo pasaulį, kad ši teorija teisinga.

Pasteras akcentavo antiseptinių metodų svarbą gydytojams ir padarė didelę įtaką J. Listeriui, įvedusiam antiseptinius metodus į chirurginę praktiką. Pasteras atrado būdą – pasterizacija – sunaikinti mikroorganizmus skysčiuose. Šis būdas panaikino pvz.: pieno užterštumą.

Vakcinos atradimas

Pasteras pasinėrė tyrinėti juodligę – infekcinę ligą, kuri puola raguočius, kai kuriuos kitus gyvūnų ir taip pat žmones. Pasteras sugebėjo įrodyti, kad šią ligą sukelia tam tikros bakterijų rūšys. Svarbiausias buvo jo atrastas būdas pasigaminti  juodligės bakterijų vakciną. Šis būdas pradėtas naudoti apsisaugant nuo daugelio užkrečiamų bakterinių ligų ir epidemijų.

Pasteras išvystė techniką, kaip skiepyti žmones nuo pasiutligės. Taikydami Pastero idėjas mokslininkai atrado vakcinas nuo daugelio kitų sunkių ligų. Pastero bandymai įrodė, kad mikroorganizmai neatsiranda spontaniškai daugindamiesi. Jis atrado reiškinį, kad tam tikri mikroorganizmai gali gyvuoti laisvo deguonies neturinčioje aplinkoje. Didelę vertę turėjo Pastero veikalas apie šilkverpių ligas.

Mirė 1895 rugsėjo 19 netoli Paryžiaus

Rodyk draugams

Džeimsas Vatas

2012-05-05 parašė aleksiukas

Džeimsas Vatas (James Watt) – škotų inžinierius, Londono karališkos bendruomenės narys, išradęs garo mašiną.

Jis gimė 1736 m. sausio 19 d. Nuo 1757 m. dirbo mechaniku Glazgo universitete, kur susipažino su vandens garų savybėmis ir pats su dideliu tikslumu ištyrė, naudodamasis D. Papeno katilu, prisotintų garų temperatūros ir slėgio priklausomybę.

Vatas, garo variklio išradėjas, buvo pagrindinė industrinės revoliucijos figūra. Nors ne jis pirmas sukonstravo garo variklį, jo patobulinimai buvo reikšmingi, nes patį mechanizmą padarė svarbiu ir efektyviu gamybos veiksniu. Jis 1769 m. prie garo variklio pridėjo atskirą kondensavimo kamerą, o 1782 m. išrado dvigubo veikimo variklį. Kartu su keliais mažesniais patobulinimais šios naujovės lėmė keturgubai ar daugiau padidėjusį garo variklio efektyvumą.

1781 m. Vatas išrado dar keletą mechanizmų, grįžtamąjį variklio judėjimą paverčiančių rotaciniu judėjimu. Sis prietaisas labai išplėtė garo variklio pritaikymo galimybes. 1788 m. išrado centrifūginį reguliatorių, automatiškai kontroliuojantį variklio greitį; 1790 m. — spaudimo matavimo prietaisą, skaitiklį, indikatorių ir atliko daugelį kitų patobulinimų. 1775 m. Vatas, užmezgęs ryšius su inžinieriumi ir verslininku M. Bultonu, įkūrė bendrą firmą ir per 25 metus pagamino daugybę garo variklių.

Vatas mirė 1819 m. rugpjūčio 19 d.

Rodyk draugams

Jonas Žemaitis-Vytautas

2012-05-05 parašė aleksiukas

Jonas Žemaitis-Vytautas – lietuvių karininkas, rezistentas, partizanų vadas, brigados generolas (slapyvardžiai - Vytautas, Lukas, Matas, Tylius).

Jaunystė ir kariuomenė

1929 metais baigė karo mokyklą. 1936-1938 m. studijavo Prancūzijos artilerijos mokykloje Fonteneble. Ga­vęs kapitono laipsnį, vadovavo Lietuvos kariuomenės 4-ojo artileri­jos pulko mokomajai baterijai. 1941 m. pasitraukė iš pulko, kuriam buvo įsakyta su Raudonąja armija trauktis į Rytus. Nepanoręs tar­nauti vokiečiams, išėjo į atsargą, gyveno Kaune, vėliau - Šiluvos vals­čiaus Kiaulininkų kaime. 1944 metais Šiluvos ir Tytuvėnų valsčiuose suorganizavo daugiau kaip 100 vyrų į generolo Povilo Plechavičiaus (1890-1973) Vietinę rinktinę ir tapo šios rinktinės 310 bataliono vadu.

Vokiečiams išformavus rinktinę, slapstėsi, o nuo 1945 m. tapo Že­benkšties rinktinės, veikusios Raseinių apskrityje, štabo viršininku. 1947 m. gegužės mėn. buvo išrinktas Kęstučio apygardos vadu. Po metų įkūrė Jūros partizanų sritį, tapo jos vadu. Ėmėsi organizuoti vieningą partizanų vadovybę. 1948 m. lapkričio mėnesį paskelbė apie vyriausiosios partizanų vadovybės atkūrimą ir 1949 metais sušaukė visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą, kuriame buvo sukurta Lietuvos laisvės kovotoju sąjunga (LLKS). Jis buvo išrinktas LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininku, laikinai ėjo ir Gynybos pajėgų vado pareigas.

Žemaičiui vadovaujant buvo parengti pagrindiniai LLKS pro­graminiai dokumentai, numatyta veiklos strategija ir taktika. Inspek­tuodamas partizanų apygardas 1950-1951 m., stengėsi įgyvendinti LLKS nuostatas, daug dėmesio skyrė krašto dvasinių vertybių ir ūkio išteklių išsaugojimui, tobulino LLKS struktūrą, atstatinėjo sunaikin­tus štabus, skyrė pareigūnus. Jis turėjo aukščiausią partizanų generolo laipsnį.

Suėmimas ir mistis

1951 m. gruodžio mėnesį, ištikus insultui, atsisakė pareigų ir gulėjo paralyžiuotas Jurbarko rajo­no Šimkaičių miške bunkeryje. 1953 m. Mindaugo būrio vadas Juo­zas Palubeckas, kurio bunkeryje slapstėsi Žemaitis, per infiltruotą agentą buvo suimtas ir po ilgų kankinimų išdavė bunkerį. Saugumo grupė, apsupusi bunkerį, įmetė į jį granatą su migdomosiomis dujo­mis. Žemaitis buvo suimtas gyvas. Okupacinė valdžia (asmeniškai ir MVD komisaras Laurentijus Berija) siūlė laisvę ir gyvybę, norėdami palenkti jį bendradarbiauti. 1954 m. lapkričio 26 d. sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime.

Rodyk draugams

Aristotelis

2012-05-05 parašė aleksiukas

(gr. Αριστοτέλης = Aristotelēs) – garsus graikų filosofas, Platono mokinys. Arsitotelis laikomas daugelio mokslų pradininku. Jis rašė įvairiomis temomis, kurios apėmė fiziką, metafiziką, poeziją, teatrą, muziką, logiką, retoriką, politiką, etiką, biologiją, ir zoologiją.

Aristotelis
Aristotelis

Aristotelis gimė 384 m. preš Kr. Stageiroje (dabartinė Graikijos, Makedonijos provincija) rūmų gydytojo Nikomacho šeimoje. Aristotelis buvo auklėjimas kaip aristokratijos narys. Sulaukęs aštuoniolikos atvyko į Atėnus, į Platono akademiją, kurioje išbuvo dvidešimt metų ir neišvyko iki pat Platono mirties 347 m. pr.Kr..

Vėliau kartu su Theophrastus išvyko į Mažosios Azijos Ąsojos miestą, netoli Lesbo salos. Ten tyrinėjo botaniką ir salos zoologiją. Buvo globojamas valdovo Hermėjo Atarniečio ir vedė jo dukrą (dukterėčią) Pythias. Manoma, kad būtent ten ir susiformavo daugelis Aristotelio pažiūrų ir mintys apie bendrus negyvosios gamtos dėsningumus, kurie vėliau buvo aprašyti jo fizikos veikaluose.

Pakviestas Pilybo Makedoniečio II tapo 343 m. pr. Kr. tapo Aleksandro Didžiojo mokytoju. Vėliau buvo suteikta garbė vadovauti karališkai Makedonijos Akademijai, kurioje savo mokymus dėstė ne tik Aleksandrui Didžiajam, bet ir dviems kitiems karaliams. Claudius Ptolemaeus (Ptolemy) ir Cassander.

Aristotelio veiklą nutraukė antimakedoniškas sukilimas Atėnuose, įvykęs po Aleksandro Makedoniečio mirties. Filosofas buvo priverstas bėgti - Eubojos salą, kur po poros mėnesių mirė, eidamas 63 - iuosius metus.

Išlikę darbai apima beveik visas mokslo šakas. Astronomijos klausimai nagrinėjami veikaluose „Apie dangų“ ir „Meteorologija“. Aristotelio geocentrinė pasaulio sistema visas to meto žinias apie dangaus reiškinius ir šviesulių judėjimą sujungė į grakščią teoriją. Tačiau kai kurie jos teiginiai buvo žingsnis atgal, palyginti su Demokrito ir pitagoriečių kosmologija. Gaila, kad Aristotelio originalių darbų išliko tik trečdalis.

Filosofija

AristoAristotellis - graikų filosofas.telis taip pat laikomas bene pirmuoju filosofu, kuris bandė nuodugniau aptarti filosofijos struktūrą. Atskyręs nuo jos logiką, kaip parengiamąją discipliną, pačioje filosofijoje jis įžvelgė dvi svarbiausias sritis: teorinę filosofiją, tyrinėjančią būties principus, ir praktinę filosofiją, tyrinėjančią žmogaus veiklos principus. Pagrindinėmis teorinės filosofijos dalimis laikė fiziką, matematiką - pirmąją filosofiją. Pasak Aristotelio, jos skiriasi visų pirma abstraktumo laipsniu – pirmoji filosofija, nagrinėjanti visuotines būties savybes, yra abstrakčiausia.

Svarbiausiomis praktinės filosofijos dalimis Aristotelis laikė etiką ir politiką. Jis skyrė dar ir trečiąją, vadinamąją poetinę filosofiją, tyrinėjančią kūrybos principus ir apimančią poetiką bei retoriką, bet šis terminas filosofijoje neprigijo, gal todėl, kad Aristotelio darbų apie kūrybą beveik neišliko.

Apie idėjas Aristotelis rašė, kad jos traktuojamos kaip savarankiškos, nuo juslinio pasaulio daiktų nepriklausomos esybės, yra bevertės daiktų pažinimui būtent todėl, kad jos atskirtos nuo daiktų. Jo nuomone, Platonas atskyręs idėjas nuo daiktų negali paaiškinti, koks yra jų tikrasis santykis. Aristotelis taip pat teigė, kad realiai egzistuoja tik individualūs daiktai, nes vien jie egzistuoja patys savaime – jiems nereikia kokios nors pagrindo.

Aiškindamas būties sampratas išskyrė keturis pradus.

1. Materiją – būtį, dar neįgavusią apibrėžto pavidalo;
2. Forma – daikto esmę, kurią nusako bendra daikto sąvoka;
3. Judėjimo priežastį;
4. Tikslą, kuriuo siekiant judama.

Antai statomo namo materija yra akmuo ar medis, forma – mano esmė ar sąvoka; judėjimo (arba veikiančioji) priežastis – architekto ir statybininko veikla, o tikslas – namo paskirtis. O svarbiausiu pradu yra tikslas, kurį galima suvesti į formą, jei ją suprasime kaip tikslingai veikiančią jėgą.

Graikų filosofo nuomone, visi pasaulyje vykstantys procesai yra tikslingi. Antai augalai ir gyvūnai augdami siekia įgyti tam tikrą formą, t.y. tai rūšiai būdingas savybes. Tikslingumas būdingas ir negyvosios gamtos reiškiniams.
Politika

Aristotelis pateisino monarchija tik tuo atveju, jeigu karaliaus ir jo šeimos narių dorybė buvo didesnė, negu likusių gyventojų. Valstybė, pasak Aristotelio, atsiranda natūraliai ir yra bendrabūvio forma. Ji išsivystė iš kitų bendrabūvio formų, tai yra iš šeimos ir gyvenvietės. Aristotelis valstybę laiko tobulesne, negu kitas bendrabūvio formas. Žmogų nuo pat pradžių laikė politiniu gyvūnų.

Rodyk draugams

Josifas Džiugašvilis Stalinas

2012-05-05 parašė aleksiukas

Stalinas (Josifas Džiugašvilis) – Tarybų Sąjungos diktatorius, vienas žymiausių ir žiauriausių XX a. politinių asmenybių. Komunistų partijos lyderis nuo 1922 m. balandžio 3 d. Nuo 1927 m. iki mirties – vienvaldis Sovietų Sąjungos vadovas.

Josifas Džiugašvilis-Stalinas gimė 1879 m. gruodžio 21 d. Goryje, Gruzijos mieste, batsiuvio šeimoje. 1894-1899 m. mokėsi Tbilisio stačiatikių dvasinėje seminarijoje. Už dalyvavimą marksistinėje veikloje 1899 m. pašalintas iš seminarijos, tapo revoliucionieriumi. 1902 m. buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą. Iš viso per savo karjerą buvo ištremtas 6 kartus. Iki 1917 m. buvo aktyvus RSDDP (b) narys. 1913 m. pasirinko pseudonimą „Stalinas” („plieninis”), mat revoliucionieriumi tapęs žmogus turėjo atsiriboti nuo praeities ir žmogiškumo, jis turėjo tapti nepailstančiu kovotoju.

1917 m. Spalio bolševikiniame perversme Stalinas nevaidino pagrindinio vaidmens, jo vaidmuo pasireiškė vėliau: 1917-1922 m. buvo RSFSR tautybių reikalų komisaru, 1919- 1920 m. - valstybės kontrolės komisaru, 1920—1922 m. — inspekcijos liaudies komisaru. 1922 m. tapo komunistų partijos generaliniu sekretoriumi, kurio pareiga buvo kontroliuoti, kaip partijos įsakymus vykdo žemesnės grandys. Šis postas jam leido stipriai išplėsti įtaką partijoje ir lėmė sėkmę kovojant dėl valdžios po Lenino mirties. Leninas nenorėjo, kad kažkuris iš esamų partijos lyderių užimtų jo vietą, nes visuose juose matė rimtų trūkumų. Savo politiniame testamente Leninas teigė, jog Stalinas pernelyg žiaurus ir turi būti pašalintas iš generalinio sekretoriaus posto. Tačiau testamentas taip ir nebuvo paviešintas, nes nei vienas iš lyderių nenorėjo pripažinti savo netinkamumo valdyti partiją ir šalį. Po Lenino mirties 1924 m., Stalinui pavyko Lenino testamentą nuslėpti. Jis gudriai sujungė savo jėgas su politbiuro nariais L. Kamenevu bei G. Zinovjevu ir suformavo „troiką”, kuri padėjo susidoroti su pagrindiniu jo konkurentu Trockiu. Po to Stalinas sutriuškino ir šiuos savo sąjungininkus. Iki 1930 m. jis tapo vieninteliu SSRS diktatoriumi.

1929 m. naujasis vadovas ėmėsi pertvarkų: padarė galą Lenino vykdytai NEP‘o politikai ir pradėjo SSRS karinio pramoninimo bei kolektyvizacijos programas, vykdytas penkmečiais. Siekdamas kuo greitesnių rezultatų ėmėsi masinių teroro aktų prieš Sovietų Sąjungos gyventojus. Dėl jo kolektyvizacijos politikos 1932-1933 m. badu mirė 7—13 mln. žmonių. Siekiant palaužti ukrainiečių pasipriešinimą šioje šalyje buvo dirbtinai sukeltas badas, kurio pasekoje mirė apie 6 mln. gyventojų. 1936—1938 m. rengė represijas prieš partijos ir armijos vadus, vykdė valdžios ir kariuomenės valymą, fiziškai „šalino“ visus nepatikimus asmenis. 1936 m. jam vadovaujant buvo priimta SSRS Konstitucija, skelbusi apie socializmo pagrindų sukūrimą.

1939 m. suartėjo su nacių Vokietija, slapta pasirašė Molotovo-Ribentropo paktą, kuriuo pasidalino Europą įtakos sferomis. Remiantis šiuo dokumentu 1939 m. kilo II Pasaulinis karas, kurį pradėjo Vokietija ir SSRS, kai užpuolė ir pasidalino Lenkiją. 1939—1940 m. Stalinas užgrobė Pabaltijį, Besarabiją, dalį Lenkijos, Suomijos. 1941 m. birželio 22 d. Vokietijai užpuolus SSRS, Stalinas puolė į „paniką“, tačiau netrukus atsigavo, sėkmingai organizavo valstybės gynybą, o vėliau ir Vokietijos sutriuškinimą. Dalyvavo Teherano (1943 m.), Jaltos ir Potsda­mo (1945 m.) antihitlerinės koalicijos konferencijose. 1945 m. pats sau suteikė SSRS generalisimo vardą. Po karo įvedė bolševikinį režimą daugelyje Vidurio ir Rytų Europos šalių, vykdė trėmimus Pabaltijyje ir kitose užgrobtose valstybėse, naikino intelektualus ir kovotojus už nepriklausomybę.

Mirė Maskvoje 1953 m. kovo 5 d. Chruščiovas buvo pirmasis iš SSRS lyderių 1956 m. partijos XX suvažiavime pasmerkęs Stalino kultą ir nusikaltimus žmogiškumui. Stalino mirtis ir lyderio pasikeitimas atnešė naujus vėjus ir pradėjo lėtą destalinizacijos procesą, pasibaigusį Sovietų Sąjungos griuvimu.

Rodyk draugams

Adolfas Hitleris- biografija

2012-05-05 parašė aleksiukas

Adolfas Hitleris (Adolf Hitler) - Vokietijos Nacionalsocialistų partijos vadovas,  vokeičių diktatorius, viena  garsiausių ir žiauriausių  XX a. politinių asmenybių, holokausto iniciatorius. Nuo 1921 m. buvo vokiečių Nacionalsocialistų  darbininkų partijos vadovas, o nuo 1933 m. – Vokietijos kancleris. Po Paulo von Hindenburgo mirties 1934 m. kaip tapo Vokietijos valstybės vadovu.

Jis gimė 1889 m. balandžio 20 d. Braunau mieste Austrijoje, muitinės tarnautojo Šiklgruberio šeimoje. Jaunystėje savo jėgas mėgino dailės srityje. Vėliau smarkiai susidomėjo nacionalizmu. Pirmojo pasaulinio karo metais Hitleris tarnavo Vokietijos armijoje, buvo sužeistas ir gavo 2 medalius už drąsą. Vokietijos pralaimėjimas kare jam sukėlė šoką ir įtūžį.

1919 m., būdamas 30 metų, Hitleris įstojo į niekam nežinomą kraštutinių dešiniųjų partiją Miunchene, kuri greitai pakeitė savo pavadinimą į Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partiją (VNSDP). Per 2 m. jis tapo neginčijamu jos vadovu. Tarp bendraminčių garsėjo kaip geras oratorius. Kalbėdavo aistringai, uždegančiai, sugebėdavo patraukti įvairiausios publikos dėmesį.

Hitlerio vadovaujama nacistinė partija greitai stiprėjo ir 1923 m. lapkritį bandė įvykdyti valstybinį perversmą – „Miuncheno alaus pučą”. Šiam nepavykus, Hitleris buvo suimtas, tardytas kaip išdavikas ir nuteistas. Sėdėdamas Landsbergo kalėjime (ten praleido vienerius metus) 1925 m. parašė garsiąją knygų „Mein Kampf“ (Mano kova), kurioje išdėstė partijos veikimo principus ir vokiečių tautos tikslus. Įsteigė partijos smogikų būrius (SA) ir specialius gynybos būrius (SS). Jo partiją rėmė Vokietijos stambieji pramonininkai. VNSDP žmonių dėmesio susilaukė 1929—1933 m. „Didžiosios depresijos“ (ekonominės krizės) metais, mat JAV ir Vokietijos ekonomikos šiuo laikotarpiu patyrė didžiausius nuostolius. Hitlerio vadovaujama partija laimėjo rinkimus į parlamentą, o jos vadas 1933 m. sausio 30 d. buvo paskirtas Vokietijos kancleriu. Nuo 1934 m. rugpjūčio 2 d., mirus prezidentui P. Hindenburgui, jis perėmė prezidento ir kanclerio pareigas. Vykdė plačią antikrizinių priemonių programą, kuri padidino gamybą. Tuo būdu buvo likviduojamas nedarbas. 1938 m. tapo Vokietijos ginkluotųjų pajėgų vyriausiuoju vadu.

Hitler1936 m. įvykdė ekspansiją į demilitarizuotą Reino zoną, 1936 - 1939 m. dalyvavo Ispanijos pilietiniame kare frankistų pusėje, 1938 m. prisijungė Austriją ir užgrobė Čekoslovakijos Sudetų kraštą, 1939 m. prisijungė Čekiją ir Lietuvos Klaipėdos kraštą.

1938 m. rugsėjo 1 d. Hitleris slaptu susitarimu su SSRS (1939 m. rugpjūčio 23 d.) pradėjo Antrąjį pasaulinį karą užpuldamas Lenkiją. Per 1939 - 1941 m. užėmė Daniją, Norvegiją, Olandiją, Belgiją, Liuksemburgą, didžiąją dalį Prancūzijos, Graikiją, Jugoslaviją, o 1941 m. birželio 22 d. pradėjo karą su SSRS. Stalinas šio puolimo nesitikėjo, nors buvo ne kartą perspėtas slaptųjų tarnybų.

SSRS į karą metė milžiniškas, tačiau prastai ginkluotas pajėgas. Egzistuoja nuomonė, kad Stalinas pats ruošėsi pulti Vokietiją ir pasinaudojant karu  Europoje jėga paskleisti komunizmą. Ši teorija remiasi faktu, jog pasibaigus II Pasauliniam karui, visos karo metu  SSRS užimtos teritorijos iš tiesų tapo jos dalimi arba satelitinėmis valstybėmis. Hitleris neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik pulti pirmas, nors bijojo antrojo fronto vakaruose, kurį 1944 birželio 6 d. atidarė JAV ir Didžiosios Britanijos pajėgos išsilaipinimu Normandijoje. Hitleris bandė sudaryti taiką su amerikiečiais ir anglais, bei juos paversti sąjungininkais prieš komunistinę Sovietų Sąjungą, tačiau Vakarų valstybės toliau tesė puolimą. 1944 pab. Raudonoji armija, patirdami didelius nuostolius, pasiekė Vokietijos teritoriją. 1945 gegužės 8 d. Vokietija kapituliavo. Dar 1945 m. balandžio 30 d. Hitleris  su savo šeima nusižudė bunkeryje, o jo kūnas buvo sudeginti. Tačiau yra keletas versijų, jog tarp sudegintų kūnų fiurerio nebuvo, o šis persirengė ir slapta pabėgo povandeniniu laivu.

Rodyk draugams

Romos imperija

2012-05-05 parašė aleksiukas

GAJUS JULIUS CEZARIS ,100-44 m.pr.Kr. Galų karų metu užkariavo tas žemes, kur dabar yra Prancūzija, Belgija, D.Britanija; sukūrė triumviratą ( valdymas trise :Cezaris, Pompėjas ir Krasas); vėliau vienvaldis Romos valdovas-diktatorius ir liaudies tribūnas iki gyvos galvos; pasiliko sau ir imperatoriaus titulą.Įvykdė ir reformų : dovanojo skolas, įvedė mokesčių rinkėjų kontrolę, davė proletarams ( nuskurdusiems piliečiams) žemės, įvedė Julijaus kalendorių.Per Senato posėdį nužudytas.

Oktavianas Augustas , 63 m. pr.Kr.-14 m. po Kr.Jis vadinamas Romos respublikos”duobkasiu”, nes sukūrė naują politinę sistemą - principatą , kai aukščiausia valdžia priklausė princepsui , t.y. “pirmajam tarp pirmųjų”.Jis nukariavo paskutinę helenistinę valstybę -Egiptą ( Kleopatra ).Sumaniai reorganizavo respubliką, paliko jos bendruosius bruožus, nors iš tikrųjų kūrė monarchiją.Už atgautą taiką Senatas jam suteikė Augusto , t.y.”išaukštintojo” titulą, kuris iki tol priklausė tik dievams.Tai jo nupelnas, kad 200 metų romėnų pasaulis gyveno taikoje.

ROMOS IMPERIJA, VALDANT IMPERATORIUI TRAJANUI , 117 m. ( IIa. .); ankstyvoji , PRINCIPATAS. Šiuo laikotarpiu suklestėjo kultūrinis ir ekonominis valstybės gyvenimas.

DIDYSIS TAUTŲ KRAUSTYMASIS

Visus, gyvenančius už Romos imperijos ribų, romėnai vadino barbarais. II a. pab. imperijoje kilo politinė krizė ( kariai iškelia ir nuverčia imperatorius) , suaktyvėjo barbarų genčių (  gotai, vandalai ir kt.) puolimai .IV a. įsiveržia hunai. 452 m. jų vadas Atila patraukia į Romą , vėliau, gavęs išpirką, pasuka atgal.Vietinės gentys traukiasi, išsigandusios Atilos žiaurumo. V a. prasideda tautų judėjimas ,vadinamas “didžiuoju  tautų kraustymusi”, ir buvo viena iš imperijos žlugimo priežasčių.

ROMOS IMPERIJOS PADALIJIMAS.VAKARŲ ROMOS IMPERIJOS ŽLUGIMAS.EUROPA.476 m.

395 m.(IV a.), valdant Teodosijui I, Romos imperija buvo padalinta į 2 dalis : Rytų Romos imperiją (Bizantiją), kuri egzistavo iki 1453 m.( XV a.) ; ir Vakarų Romos imperiją , kuri žlugo 476 m. (V a.) .Barbarų kunigaikštis Odoakras nuvertė paskutinį Romos imperatorių Romulą Augustulą . Žlugus Vakarų Romos imperijai, prasidėjo šiuolaikinės Europos istorija.

KONSTANTINAS DIDYSIS , 285-337 m .Perkėlė sostinę į Konstantinopolį (Bizantijas); pakrikusioje valstybėje pasinaudojo krikščionybe, kaip vienijančia jėga :išleido Milano ediktą , suteikiantį laisvę išpažinti pasirinktą religiją ir draudžiantį persekioti krikščionis; sušaukė Nikėjos susirinkimą, kuriame buvo priimtos pagrindinės krikščionybės dogmos.

Rodyk draugams

Antika

2012-05-05 parašė aleksiukas

Antika (lot. antiquus – senovinis) – senovės istorijos laikotarpis, trukęs apytikriai nuo 1250 m. pr. m. e. iki Vakarų Romos imperijos žlugimo 476 m.. Geografiškai apima Viduržemio jūros kraštus: senovės Graikiją, Romos imperiją.
Antikos sąvoka į mūsų dienas atkeliavo iš senovės Graikijos laikų. Antikinė kultūra nuolat gyvavo, įvairūs jos aspektai atsispindėdavo tai vienos, tai kitos civilizacijos raidoje. Graikai garsėjo kaip žymūs mąstytojai, sukūrę žmonijos mąstymo būdą, vadinamą filosofija. Daugelis šiuolaikinių valstybių iš graikų perėmė valdymo formą- demokratiją. Senovės graikų gyvensena, mąstysena labai artima dabartiniam žmogui, nors šiuos laikotarpius skiria keletas tūkstantmečių. Antikos sąvoka yra labai plati – ji apima ne tik senovės graikų ir romėnų istoriją ir politiką, bet ir mitologiją, religiją, filosofiją, meną, literatūrą, mokslą. Galima sakyti, nėra tokios gyvenimo srities, į kurią antika nebūtų įnešusi savo indėlio, o daugeliu atžvilgių netgi padėjusi pagrindus šiuolaikinės Europos civilizacijai.
Graikų mitologija sudaryta iš daugybės pasakojimų apie graikų dievus, deives, didvyrius ir didvyres. Šie pasakojimai sklido iš lūpų į lūpas. Dėl tikslių rašytinių šaltinių nebuvimo, graikų mitologijos tyrinėtojai bandydami atkurti visus mitus dažnai naudojasi išlikusiais atvaizdais, vazų piešiniais. Graikų mitologijos apimtis ir įvairovė yra milžiniška. Iš jos mes galime sužinoti apie baisius dievų nusikaltimus, žiaurų Trojos karą ir netgi vaikiškas Hermio išdaigas. O suskaičiuoti visas mitines būtybes beveik neįmanoma. Įvairiose legendose, pasakojimuose, himnuose senovės graikų dievai išvaizda nesiskyrė nuo žmonių, išskyrus keletą chimeriškos prigimties būtybių (pvz.: Sfinksas), kurie yra kilę iš Artimųjų Rytų. Daug graikų dievybių turi gimimo mitus, bet tuo pačiu jie yra nesenstantys. Dievai yra beveik nesužeidžiami, nesergantys, gali pasiversti nematomais, gali akimirksniu nukeliauti didžiulius atstumus, gali kalbėti per žmones, jiems žinant ir ne. Kiekvienas turi išskirtinę išvaizdą, savo globojamą sritį, charakterį, pomėgius, tačiau šie aprašymai yra kilę iš daugybės archajiškų pasakojimų, kurie ne visada sutampa. Nors buvo šimtai būtybių, kurias būtų galima pavadinti dievais ir didvyriais, jie dažniausiai buvo garbinami tik vienoje vietovėje ar festivalyje, o didžiosios šventyklos buvo statomos dažniausiai galingiesiems: Olimpo dievams, Herakliui, Asklepijui ir, kai kur, Helijui.

Rodyk draugams

Monarchai formavę dvaro kultūrą Prancūzijoje

2012-05-05 parašė aleksiukas

Renesanso laikotarpiu Prancūzijoje valdė tokios dinastijos kaip Valua, kurios valdovai buvo Liudvikas XII (Tautos tėvas), Pranciškus I, Henrikas II, Pranciškus II, Karolis IX bei Henrikas III. Iš Burbonų tarpo valdė Henrikas IV, Liudvikas XIII (Teisingasis), Liudvikas XIV Didysis (Karalius Saulė), Liudvikas XV ir Liudvikas XVI.
Valua dinastija (Kapetingų dinastijos atšaka) 360 metų valdė Prancūziją. XV – XVI a. sandūroje suformavo Prancūzijos valstybę, absoliutizmo pagrindus.
Liudvikas XII. Sosto paveldėjimas buvo netikėtas – Liudviko XI sūnus Karolis VII už Liudviką buvo jaunesnis tik 8 metais, tad niekas nesitikėjo, jog sulaukęs 29 metų mirs ir nepaliks įpėdinių. Liudviko XI valdymo metais Liudvikas XII jokios politinės įtakos neturėjo - valdovo nebuvo mėgstamas. Jis privertė Liudviką prisiekti, kad nesikiš į regentystės reikalus. Tačiau šis priesaiką sulaužė – po karaliaus mirties jo testamentą užginčijo Generaliniuose luomuose, o šiems protestą atmetus, pradėjo ginkluotą maištą ir už tai buvo įkalintas. Po Karolio VIII mirties užėmęs sostą, Liudvikas su savo persekiotojais elgėsi kilniadvasiškai, nė vienas iš regentų tarybos narių nebuvo nubaustas. Jis pirmas valdovas nedengęs iždo deficito naujais mokesčiais, o ėmėsi finansų reformų. Skatino amatų ir prekybos plėtotę,, rūpinosi, kad pagerėtų susisiekimas tarp valstybės regionų, muitais ribojo

prekių iš kaimyninių valstybių įvežimą, kartu skatindamas prancūziškų gaminių eksportą. Įvykdė kariuomenės reorganizavimo, teismų, mokesčių, monetarinę reformas .
Pranciškus I auklėtas Liudviko dvaro aplinkoje, gavo puikų renesansinį išsilavinimą. Kadangi Liudvikas neturėjo sūnaus, įpėdiniu pasirinktas Pranciškus. Jo valdymą charakterizuoja du pagrindiniai bruožai: vidaus politikoje – valstybės centralizavimas ir absoliutizmo stiprinimas; užsienio – Prancūzijos sienų plėtimas ir valstybės prestižo Europoje kėlimas. Nuo jo valdymo galima kalbėti apie prancūzų tautinės konsolidacijos pradmenis, tai lėmė apribotas popiežiaus kišimasis, ir karų dėl Italijos žemių eiga. Pradėjo kolonijinę prancūzų ekspansiją Kanadoje. Iš Italijos kvietė menininkus, architektus, istorikus, rūpinosi renesanso idėjų skleidimu, švietimo įstaigų tinklo plėtimu.
Henriko II valdymo metais pradėta kryptinga kova su valstybėje sparčiai plintančiu protestantizmu – 1547 m. Pabaigė karus dėl Italijos žemių, buvo gana netvirto charakterio, lengvai pasiduodantis kitų įtakai, todėl jo valdymo metais prasidėjo kilmingų giminių konfrontacija dėl įtakos valstybėje. Susilaukė 10 vaikų, iš jų 3 sūnūs tapo Prancūzijos karaliais.
Pranciškus II kai žuvo tėvas buvo vos 16 metų, tad jis jau galėjo perimti sostą. Buvo silpnos sveikatos ir netvirto charakterio. Jo valdymui didelę įtaką darė Marijos Stiuart (žmonos) giminaičiai. Jie sutelkė į savo rankas visų valstybės reikalą kontrolę. Jo staigi mirtis ir mažamečio brolio Karolio IX įpėdinystė labai sukomplikavo padėtį valstybėje. Iki 1570 m. jo vardu valstybę valdė Regentų taryba, kurioje didelę įtaką turėjo jo motina. Jo valdymo metais ypač sustiprėjo hugenotų ir protestantų konfrontacija. Teisėtų palikuonių karalius nepaliko. Po jo mirties sostą užėmė jo brolis Henrikas III. Prancūzijoje buvo nepopuliarus, dėl prioriteto kovojo su Gizais, kuriuos rėmė Katalikų lyga, vadovaujama Henriko Burbono Nazariečio.
Burbonai savo kilmę siejo su Kapetingų dinastija. 1589 m .Henrikas Burbonas pasiskelbė Prancūzijos valdovu Henriku IV. Jis daug dėmesio skyrė įsitvirtinimui soste, didelę įtaką tebeturėjo Katalikų lyga, Prancūzijos viduje buvo suirutė. Norėdamas patraukti katalikiškąją Prancūzijos visuomenę atsisakė išpažinti protestantų tikėjimą ir antrą kartą perėjo į katalikybę. Jis buvo nužudytas 1610 m. kataliko fanatiko Ravaljako. Liudvikui XIII buvo 8 metai, kai buvo nužudytas jo tėvas, valdymo reikalus perėmė jo motina Marija Medini ir jos favoritas Končinis. Karalienė mažai domėjosi vaiko lavinimu ir auklėjimu. Paauglystėje jis domėjosi medžioklinių

šūnų ir sakalų dresūra, šie pomėgiai išliko visą gyvenimą. Kai suėjo pilnametystė, karalius realiai neturėjo nei noro, nei sugebėjimų. Asmeniniame gyvenime Liudvikas buvo nuosaikus, melancholiško būdo, išsiskyrė pamaldumu. Mėgstamiausias užsiėmimas buvo medžioklė. Kaip ir daugelis Burbonų mėgo meistrauti – pynė žabangus, taisė ginklų užtaisus ir net darydavo pačius ginklus, meistriškai kaldino medalionus ir monetas. Šiltnamiuose augino daržoves ir siųsdavo į turgų parduoti; puikiai mokėjo skusti ir kirpti. Moterys jo gyvenime niekada nevaidino svarbaus vaidmens. Liudviko XIV valdymo metais absoliutizmas pasiekė apogėjų. Tik pradėjęs valdyti panaikino pirmojo ministro pareigybę. Valstybės teritoriją padalino į 25 teritorinius administracinius vienetus, panaikino miesto mero rinkimo teisę, apribotos parlamento teisės, jo veiklai prižiūrėti įvesta policijos kontrolė. Vykdė aktyvią kontinentinę ir kolonijinę politiką, karo reikmėms skiriama apie 50 procentų valstybės iždo lėšų. Nuo ištisinių karinių konfliktų šalis silpnėjo. Liudviką XV metų auklėjo ir lavinimu rūpinosi abatas. Jis buvo uolus mokinys, ypač mėgo geografiją ir matematiką. Paskelbus pilnametystę jis buvo vertinamas kaip išsilavinęs, sumanus, energingas ir daug vilčių teikiantis valdovas. Tačiau iliuzijos greit išsisklaidė – valstybės reikalų tvarkymu nesidomėjo, juos patikėdavo ministrams, kurių pasirinkti nemokėjo. Iki penktojo dešimtmečio pradžios asmeninis gyvenimas buvo nepriekaištingas – gerai sutarė su žmona (ji pagimdė 10 vaikų), laisvalaikį leisdavo medžiodamas, mėgo įvairius judrius žaidimus. Senstant pradėjo ryškėti moralinis nuosmukis – nuolat keitė meilužes, valstybės biudžeto lėšos buvo neribojamiems asmeniniams poreikiams tenkinti. Mirdamas paliko milžiniškas valstybės skolas, sužlugdytą ekonomiką ir smukusi tarptautinį autoritetą. Liudvikas XVI paveldėjęs sostą nesugebėjo susidoroti su šalies problemomis, todėl sutiko sušaukti Generalinius luomus, o jis buvo nuverstas nuo sosto ir Prancūzija revoliucijos metu paskelbta respublika.

Rodyk draugams

Renesasnsas Prancūzijje

2012-05-05 parašė aleksiukas

Šaltinių kalbančių apie renesansinę kultūrą Prancūzijos dvare yra labai mažai. Jie netgi nėra išsamiai tyrinėti, o jeigu

ir tyrinėti, tai tikrai ne lietuvių kalba. Žinoma, prancūzų istorikai yra pateikę duomenų šia tema, tačiau lietuvių kalba jie nėra publikuoti. Svarbu pastebėti, kad dvaro kultūra atspindi visos valstybės veidą ir prioritetus. Ji valstybę reprezentuoja ir kitoms šalims, nes užsienio diplomatai pirmiausia pamato dvarą su savo kultūra ir tik po to eina tolimesnis susipažinimas su valstybe.
Renesanso laikotarpiu krikščioniškoji bendruomenė kritikuojama ir iš naujo perstatoma kai kurių humanistų, griaunama reformacijos, atsiradus valstybinėms komunoms, o tada ir moderniosios monarchijos užuomazgos, atsistatantys ant naujų pamatų pasibaigus atgimimo judėjimui. Tačiau šis judėjimas, kaip ir visas renesansas, nesiliovė norėjęs save pažinti. Renesanso mentalitetas apibūdinamas, kur „viskas galima“. Šitaip yra dėl nuolatinio smalsumo.
Renesansas, daugybinis rezultatais, iš esmės yra vieningas. Tyrinėjimų ir ypatumų gausa nėra padrika. Ji išdėstyta taip, kad būtų aiški, ir siekiama universalumo. Renesansas tai nėra išimtinai menas, pabrėžiamos jo sąsajos su visuomenės gyvenimu, su šventėmis ir net medaliais. Jo tikslas – parodyti estetinę veiklą ten, kur jos nė nesutikėtumėm: valstybės kūrime, kurį įtakojo dvaro gyvenimas.
Mano darbo tikslas yra atskleisti kas formavo renesansinę kultūrą Prancūzijos dvare, ne tik kokios giminės, bet ir kokiais būdais, kaip tie būdai pasireiškė ir per ką.
Uždaviniai:
1. supažindinti su monarchais, jų šeimomis, kurios ir formavo dvaro kultūrą.
2. atskleisti požiūrį į meilę ir seksualumą, kuris tarsi išsilaisvino renesanso laikotarpiu, o tam tikrais aspektais net šiek tiek ir išsigimė.
3. nuo ko priklausė individo ir jo šeimos padėtis visuomenėje, kas jąįtakojo.
4. atskleisti renesansinio stalo etiketą ir valgių įvairovę.
5. pristatyti žaidimus ir įvairius priežodžius, kurie juos lydėdavo.
Renesansinio dvaro kultūros ypatumai yra ne tik įdomūs, bet ir verti kiekvieno žmogaus pažinimo, nes tai yra pagrindinė etiketo ir kultūriškumo kalvė.
Kaip pagrindinę literatūrą galėčiau paminėti tokias knygas kaip P. Dinzelbacher. Europos mentaliteto istorija, Ž. Legrano. Renesanso menas bei F. Rable. Gargantiua ir Pantagriuelis. Pastaroji knyga nuotaikingiausiai pateikė reikalingą medžiagą ir taip pat pareikalavo didžiausios analizės atrenkant medžiagą.

Rodyk draugams