BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Josifas Džiugašvilis Stalinas

Stalinas (Josifas Džiugašvilis) – Tarybų Sąjungos diktatorius, vienas žymiausių ir žiauriausių XX a. politinių asmenybių. Komunistų partijos lyderis nuo 1922 m. balandžio 3 d. Nuo 1927 m. iki mirties – vienvaldis Sovietų Sąjungos vadovas.

Josifas Džiugašvilis-Stalinas gimė 1879 m. gruodžio 21 d. Goryje, Gruzijos mieste, batsiuvio šeimoje. 1894-1899 m. mokėsi Tbilisio stačiatikių dvasinėje seminarijoje. Už dalyvavimą marksistinėje veikloje 1899 m. pašalintas iš seminarijos, tapo revoliucionieriumi. 1902 m. buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą. Iš viso per savo karjerą buvo ištremtas 6 kartus. Iki 1917 m. buvo aktyvus RSDDP (b) narys. 1913 m. pasirinko pseudonimą „Stalinas” („plieninis”), mat revoliucionieriumi tapęs žmogus turėjo atsiriboti nuo praeities ir žmogiškumo, jis turėjo tapti nepailstančiu kovotoju.

1917 m. Spalio bolševikiniame perversme Stalinas nevaidino pagrindinio vaidmens, jo vaidmuo pasireiškė vėliau: 1917-1922 m. buvo RSFSR tautybių reikalų komisaru, 1919- 1920 m. - valstybės kontrolės komisaru, 1920—1922 m. — inspekcijos liaudies komisaru. 1922 m. tapo komunistų partijos generaliniu sekretoriumi, kurio pareiga buvo kontroliuoti, kaip partijos įsakymus vykdo žemesnės grandys. Šis postas jam leido stipriai išplėsti įtaką partijoje ir lėmė sėkmę kovojant dėl valdžios po Lenino mirties. Leninas nenorėjo, kad kažkuris iš esamų partijos lyderių užimtų jo vietą, nes visuose juose matė rimtų trūkumų. Savo politiniame testamente Leninas teigė, jog Stalinas pernelyg žiaurus ir turi būti pašalintas iš generalinio sekretoriaus posto. Tačiau testamentas taip ir nebuvo paviešintas, nes nei vienas iš lyderių nenorėjo pripažinti savo netinkamumo valdyti partiją ir šalį. Po Lenino mirties 1924 m., Stalinui pavyko Lenino testamentą nuslėpti. Jis gudriai sujungė savo jėgas su politbiuro nariais L. Kamenevu bei G. Zinovjevu ir suformavo „troiką”, kuri padėjo susidoroti su pagrindiniu jo konkurentu Trockiu. Po to Stalinas sutriuškino ir šiuos savo sąjungininkus. Iki 1930 m. jis tapo vieninteliu SSRS diktatoriumi.

1929 m. naujasis vadovas ėmėsi pertvarkų: padarė galą Lenino vykdytai NEP‘o politikai ir pradėjo SSRS karinio pramoninimo bei kolektyvizacijos programas, vykdytas penkmečiais. Siekdamas kuo greitesnių rezultatų ėmėsi masinių teroro aktų prieš Sovietų Sąjungos gyventojus. Dėl jo kolektyvizacijos politikos 1932-1933 m. badu mirė 7—13 mln. žmonių. Siekiant palaužti ukrainiečių pasipriešinimą šioje šalyje buvo dirbtinai sukeltas badas, kurio pasekoje mirė apie 6 mln. gyventojų. 1936—1938 m. rengė represijas prieš partijos ir armijos vadus, vykdė valdžios ir kariuomenės valymą, fiziškai „šalino“ visus nepatikimus asmenis. 1936 m. jam vadovaujant buvo priimta SSRS Konstitucija, skelbusi apie socializmo pagrindų sukūrimą.

1939 m. suartėjo su nacių Vokietija, slapta pasirašė Molotovo-Ribentropo paktą, kuriuo pasidalino Europą įtakos sferomis. Remiantis šiuo dokumentu 1939 m. kilo II Pasaulinis karas, kurį pradėjo Vokietija ir SSRS, kai užpuolė ir pasidalino Lenkiją. 1939—1940 m. Stalinas užgrobė Pabaltijį, Besarabiją, dalį Lenkijos, Suomijos. 1941 m. birželio 22 d. Vokietijai užpuolus SSRS, Stalinas puolė į „paniką“, tačiau netrukus atsigavo, sėkmingai organizavo valstybės gynybą, o vėliau ir Vokietijos sutriuškinimą. Dalyvavo Teherano (1943 m.), Jaltos ir Potsda­mo (1945 m.) antihitlerinės koalicijos konferencijose. 1945 m. pats sau suteikė SSRS generalisimo vardą. Po karo įvedė bolševikinį režimą daugelyje Vidurio ir Rytų Europos šalių, vykdė trėmimus Pabaltijyje ir kitose užgrobtose valstybėse, naikino intelektualus ir kovotojus už nepriklausomybę.

Mirė Maskvoje 1953 m. kovo 5 d. Chruščiovas buvo pirmasis iš SSRS lyderių 1956 m. partijos XX suvažiavime pasmerkęs Stalino kultą ir nusikaltimus žmogiškumui. Stalino mirtis ir lyderio pasikeitimas atnešė naujus vėjus ir pradėjo lėtą destalinizacijos procesą, pasibaigusį Sovietų Sąjungos griuvimu.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą

You must be logged in to post a comment.